Tai istorija apie merginą, kuriai nepasisekė. Ir kas gi būtų pasakęs priešingai. Ne, Sima tikrai nebuvo gražuolė. Jos veidą puošė spuogai, pati buvo kaip pagaliukas. Bet tai nebuvo taip tragiška kaip manė ji. Mano nuomone, didžiausia jos nelaimė buvo drovumas. Būtų ji ir fiziką mokėjus jei tik ne prakeiktas „draugas“ . Nors kai gerai pamąstai vis dėl to drovumo ji turėjo tikrai nedaug. Ypač mokykloje. Jos didžiausias priešas buvo jos baimė dėl per greitai pasakytų žodelių. Retas kuris suprasdavo ką ji šneka. Kaip pati save vadino-GREITINTUVAS. Ji bandė šią bėdą panaikinti, bet kadangi Sima buvo ne iš tų kuri galvoja ką sako, bet iš tų kurie sako ką galvoja savo sugreitintą kalbą buvo be galo sunku pakeisti. Jei ji ir stengdavosi kalbėti lėtai, tai vis pradėdavo galvoti ką sako, o to ji, patikėkite- nemėgo. Visas jos sakinys jau būdavo seniai sugalvotas, bet tada reikėdavo aiškiai, kaip visi žmonės jį pasakyti. Deja, nesisekė.
Būtų gyvenusi taip ir toliau, žmonės gal ir būtų pripratę prie jos greitokos kalbos, bet... bet mokykloje pasirodė sena meilė. Nors jos atžvilgiu Ramas tikrai nebuvo jos sena meilė. Priešingai, tai Sima buvo sena Ramo meilė. Prieš kokius septynerius metus pati jo mama pareiškė, kad jos mažylis seniai įsimylėjęs mažąją Simutę. Na jo atžvilgiu tada Sima tikrai buvo Simutė. Ir kaip kitaip. Mažajai tada buvo gal septyneri, o Ramas keleriais metais vyresnis. Bet kaip sako laidoje „Meilės istorijos“ MEILEI AMŽIUS NESVARBUS. Na, o dabar viskas atvirkščiai.
-Negalėjau patikėti. Jau buvome arti stotelės kai jį pamačiau. Veidą ištiko meilės būsenos šypsena. Pagaliau įsitikinau, kad tai jis. O kai ėjo pro mane mostelėjo gražią šypseną. Naktį neužmigsiu...
Taip, tikriausiai naktį ji taip ir neužmigo. Ir kas gi būtų užmigęs? Tik pagalvokite, dabar kiekvieną dieną Sima matys savo naująją meilę, kuri ją taip išsekins, kad Vilniuje pašokusi su kažkokiu vaikinu, į kurį beveik nežiūrėjo, save pradės tikinti, kad jį... įsimylėjo. Ir visa tai tik dėl vienos priežasties.
-Noriu jį pamiršti.
Bet nė velnio savo mylimojo Ramo ji pamiršti nenorėjo ir lyg šiol nenori, kad ir kaip dažnai tai sau tikintų.
Sima savo išsvajotąjį matė kiekvieną dieną. Jai tai patiko. Tačiau retai ji būdavo patenkinta kai jį matydavo su kitomis. Tai su devintoke, tai su Lilės klasiokėmis. Nežinau kaip jums aprašyti kaip ji atrodydavo pamačiusi Ramą su kita. Tai būdavo tragiška. Vaidinti, kad jai tai nerūpi buvo beprasmiška. Kidman iš jos ne kokia buvo. O jei ir būtų bent kiek mokėjusi vis vien nieko nebūtų išėję, nes Alioša, kaip „visada“ mokėdama laikyti liežuvį už dantų kartą, visiškai „netyčiomis“ Ramo draugui parašė nuostabų raštelį, kuriame buvo dažna tų dienų istorija: Sima+Ramūnas=KML. Ir ką gi nuo to laiko girdėdavau Ramo draugus ir draugeles sakant „žėk, ateina tavo panelė“. Tragiška- tai tikrai buvo tragiška.
-Turiu Ramūno numerį, -tarė vieną iki tol buvusią negražią dieną Simai jos sesuo Lilė.
Tik į savo „zymensiuką“ įsirašius savo mylimuko numerį ji jam ir ...... parašė. Tai buvo klaida. Ne ne... Tai kad ji parašė savo mylimajam tikrai nebuvo klaida. Klaida buvo ta, kad ji prisistatė truputį kitaip. Tada iš Simos virto Adrija. Adrija gražiai ir kas be ko drąsiai bendravo su Ramu, kol... vieną iki tol buvusią gražią dieną jis parašė: „labas Sima“. Jei tai būtų pasakęs į akis, Sima, duodu kirst ranką, būtų nualpusi. Kadangi jo šalia nebuvo ji tiesiog nusijuokė. Tai buvo nudurnėjimo požymis. Tačiau Ramas, kaip ir pati Sima, už už mobiliakų buvo drąsūs, tačiau priešais stovėjimo būsenas-Bailūs kaip avelės. Kvailystė. Baiboko Manto ji būtent nemėgo už suvaidintą šustrumą, bet kai pati pradėdavo mastyti, pripažindavo, kad pati pakankamai dažnai taip elgiasi.
Gyvenimas, kaip visada nuo to laiko kai Simos gyvenime, o tiksliau jos mokykloje, nors ir mokykla tikrų tikriausiai nebuvo jos, buvo neįprastas. Viso šito likimui nepaisant vieną, visai normalią iki tol buvusią dieną Lilė pranešė
-Žinojai, kad Ramūnas su Ginte draugauja?
Nuo to laiko, iki tol pakankamai gerai Simos akyse atrodžiusi naujokė Gintarė tapo didžiausia jos priešė. Jai tiesiog smegeninė nešvietė kaip toks gražuolis gali draugauti su tokia tiesia Ginte. Tikra tiesa, Gintė, kaip ir pats Ramas vaikščiojo nesulinkę ir tiesūs. Manydama, kad tai viena iš priežasčių dėl kurios jie draugauja Sima vėl bandė vaikščioti kaip su bintu, kuris suvarstęs jos nugarą saugo ją nuo sulenktos eisenos. Jai vėl pradėti vaikščioti tiesiai pasirodė nebus sunku, nes juk ir ji pasirodžiusi mokykloje visus stebino savo tiesia eisena. Tačiau taip ir nepavykus ji, du kitų teigimu, įsimylėjėlius tiesiog „prakeikė“
-Ir aš, kai buvau naujokė vaikščiojau kaip lenta. O kas liečia juos, tai mano nuomone jie ilgai nedraugaus. Jie taip ir tinka- kaip katė su šunim.
Vienintelė, kuri atrodė jam labiausiai tiktų į poras buvo... ji pati. Nors pripažino, kad jau geriau Lina, negu ta prakeikta garbanėlė. Tiesą sakant, ji labiausiai bijojo kad tik jos mylimasis nepradėtų draugauti su kokia Ema ar Sara. Tai būtų siaubinga, nes jos manymu nebuvo didesnės konkurencijos kaip šios dvi. Su Ginte dar galėjo lygiuotis, tačiau su tom-tai nė iš tolo.
Sima sužinojusi šią naujieną, kurios jos manymu jau geriau būtų nežinojusi nė ašarėlės neišspraudė. Na, gal ir išspaudė, bet tik iš pykčio. Nes pyko ji labai... labai... labai.... Ji su mielu noru būtų nurovusi visas Gintės garbanas. Šis jausmas dar paaštrėjo, kai Lilė jai pareiškė, kad Ramas Gintę pradėjo vadinti „GARBANYTE“. Tada ji jau norėjo išrauti visas, jos manymu, prakeiktas GARBANYTES. Jų, deje neišrovė.
Gyvenimas ėjo, kaip visada nuo tos dienos kai pasirodė Ramas, neįprastai. Kiekvieną dieną Sima matė savo mylimąjį koketuojantį su kitomis. Ji siuto, kaip mano šuo Džeris, kai mano katinėlis Žąsinas erzindavo jį savo „kvepiančia“ uodega. Bet ką gi jau padarys ta vargšelė Simulė, kad savo „drąsos“ tiesiog sutramdyt nemokėjo.
Vieną dieną kai rašiau šį pasakojimą Jums, mano mieli skaitytojai, sužinojau, kad Ramas, tikrai ne ankstų šeštadienio vakarą labai meiliai šnekučiavosi su viena sukta dešimtoke, kuri turbūt plyšte plyšo, kaip norėjo jį paveržti iš nieko nenutuokiančios Simos. Tačiau Alioša nebūtų Alioša jei nieko jai nepapasakotų. Sima gal dešimt minučių pyko ir norėjo sudraskyti į gabalus nelaimingąją Aliošą, bet vėliau suprato, kad jau geriau rūgšti tiesa, negu saldus melas.
Tiesa, būčiau pamiršusi papasakoti vieną penktadienį ir dar prieš tai kelias dieneles, kai Sima manė, kad jos numylėtasis Ramas toks kaip anksčiau. Toks kaip ir prieš septynerius metus.
Tą penktadienį Sima į mokyklą atėjo pasipuošusi. Pati nežinojo kodėl taip eina. Gal dėl Ramo, gal dėl ...? Tai nesvarbu. Svarbu, kad tą ir prieš tai kelias dienas ji manė, kad jis pasikeitė. Tas kelias dienas jis buvo toks rimtas, nėjo rūkyti, vaikščiojo su normaliausiais klasiokais. Tą dieną jis Simą net užkalbino, o ji vos nepridėjo į kelnes. Na ir keistas tos mergaitės reagavimas į berniuko užkalbinamą. Tik jai to nesakykit. Jei ji tai sužinotų mane aprėktų maždaug šias žodžiais „Vos nepridėjau.... reagavimas į berniuko užkalbinimą?... Tu nesupranti, kad tai ne šiaip berniukas, bet mano žlugusi meilė?! “
Tai sakydama ji tikrai neturėto omeny, kad judviejų meilė baigta. Bet net tai klaidinga. Jeigu kada jie būtų padraugavę bent trisdešimt sekundžių (tai bent jau Simos atžvilgiu būtų nuostabu), tai jų „meilė“ gal ir būtų baigta. Deje nei vienas nebuvo toks drąsus, kad prieitų ir bent jau pabandytų užkalbint. Simos atžvilgiu bernas ne bernas jei pirmas užkalbint negali. Tai jos manymu nusižeminimas. Pačiai pakalbinti numylėtąjį? Tai kaip siūlytis vaikinui. Ji šito niekada nedarydavo, na gal tik kartais.... bet kai padarydavo tai būdavo apsėsta tokios antrosios Simos pusės, kuri buvo nukvakusi, drąsi ir bent jau kalbesnė nei kada. Tokia būsena ją ištikdavo retai. Bet kai ištikdavo tai ne su tuo vaikinu su kuriuo svajodavo kad ši būsena apsėstų. Tokius atvejus, kurie rodos galėdavo, atsitikti tik jai, ji vadino KVAILYSTĖS DĖSNIU.
XXXXXXXXXX
Štai pagaliau atėjo Vasaros ATOSTOGOS. Ji taip jų iškart laukė it tuo pačiu taip troško, kad jos pranyktų taip staigiai, kaip ir atsirado. Daugelis kitų moksleivių būtų ją apdaužę už tokius žodžius, neišskiriant ir manęs, tačiau ką padarysi, kad ta meilė tokia ligonė. Ji net negalėjo pagalvoti, kad beveik visą trimestrą ji gulės ant žolės ir negalės pamatyti savo išsvajotojo. Tačiau jau po kelių dienų ji suprato, kad jos baisiajam vasaros košmarui nepamatyti Ramo dar neatėjo galas...
Joninėms ji ruošėsi paskubomis. Pirmiausia dar turėjo pagražinti Lilę bei Viką ir tik belikus dešimčiai minučių pradėti puošti save. Tačiau nepaisant to, kad pasiruošė „zuper duper“ greitai atrodė visai patenkinamai. Joninės, kaip ir visuomet buvo baisiai apsnūdusios. Viskas buvo kaip ant supelyjusios duonos patepta, tačiau tada ji pamatė jį. Tą patį bernioką, susukusį jai vidurius bei privertusį pasijusti kvailiausiai mergiotei pasaulyje. Taip, tai buvo RAMAS. Vis dar su tais pačiais gražiai sunešiotais batukais, su ta pačia daug prisiminimų sukeliančia kepure. Jei tik Sima būtų buvus ledo gabalėlis, būtų, kaip mat ištirpus ir subėgus į kanalizacijos vamzdžius. Nuo tos mili sekundės ji pradėjo linksmintis: šokti, žaisti žaidimus bei dainuoti.
-Negaliu leisti, kad jis mane pamatytų niūresnę už baidyklę, pastatytą darže ir gąsdinančią visus „špokus“ iš eilės, - galvojo Sima.
Tai, kad Sima turėjo galimybę pamatyti savo princą be balto žirgo nebuvo vienintelis stebuklas tą vakarą. Eidama pro užtvarą išpuoštą balionais bei visokiomis virvelėmis, ji staiga įsipainiojo tarp tų nelemtų „šniūrų“. Po keletos akimirkų suprato, kad įsipainiojo ne viena. O gi atspėkite su kuo??? Taip, žinoma su savo mažuoju kondoru, su savo mažuoju „Krikoragano“ grafu, su savo mažuoju Ramūnu.... kaip nuostabu... Gal čia pasidarbavo Meilės fėjos, nežinau. Svarbu, kad pasidarbavo.
Kaip staiga ši laimė užklupo, taip staiga ir paliko. Sima vėl liko viena, „kaip lauko medis vieškelius kur saugo, prisiminimus draugystės prarastos“, na ar kažkas panašaus.
Vasara slinko lėčiau už sraigę, prisirijusią kalmarų, o Sima planavo nuostabų susitikimo su mažuoju kondoriuku planą. Viskas buvo labai paprasta. Tereikėjo išmaldauti tėvelių, kad leistų nuvažiuoti, „tipo“ sutvarkyti namo, esančio būtent tame pačiame kaime, kur ir gyveno jos princas. Susitikti jiems būtų neišvengiama, juk juos teskirtų, gal tik dešimt metrų...
Sima nebūtų Sima jei neišprašytų palaimos iš tėvelių nuvežti ir visai dienai palikti ją bei Lilę su Viktorija apsitvarkyti.
Ir štai ji jau „mazgoja“ langus, grindis bei viską iš eilės vis žvilgčiodama pro langus ieškodama savo išrinktojo akių. Ieškojo ieškojo, bet nieko nerado, tik kažkur tolumoj retkarčiais išgirsdama jo balso vaitojimą staiga apstingdavo ir trumpam pamiršdavo kvėpuot. Jau buvo bemananti, kad išvis nebeišvys jo peroksidinių plaukų, kai staiga iš po slėpiningų medžių išniro būtent jis. Sima, tuo metu žaidusi raketėmis su Vika staiga apmirė iš susijaudinimo ir vos nepargriuvo. Tačiau nuostabiai graži akimirka truko keletą sekundžių, o vėliau vėl dingo kaip į vandenį. Pakvaišėlė Simona vėl liko „viena“, kaip pirštas. Nors tiesą sakant šis posakis grynas melas. Juk pirštas niekada nebūna vienišas. Jį nuolat supa dar keturi kaimynai. Na ir Sima šiuo atveju tikrai nebuvo vieniša. Aplinkui sukosi Lilė, kuri per stebuklą vos neprarijo milžiniško vabalo, apsivijusio aplink serbentą. Bei Viktorija, kuri net nepajuto, kad jos žaidimo partnerė ištikta komos. Vis dėlto ji jautėsi palikta viena, nes šalia jos nevinguriavo joks peroksidinis pakaušis...
Diena baigėsi greitai. Simona vėl grįžo namo, bandė skaityti knygas ir pamiršti, kad kažkur už keliolikos kilometrų gyvena jos mažasis kondoras, kuris gal taip pat apie ją ištisą parą galvot nenustoja. Tačiau tai buvo tik tos naivios mergaitės svajonės. Nors tiesą sakant ji nebuvo naivi. Gyvenimas parodė, kad jei viskuo tikėsi nespėsi gesinti gaisrų, vis kylančių savo mažoje širdelėje. Tačiau meilė turbūt Simulei visas smegenis išplovė! Ramūnu ji žavėjosi ir tuo pačiu nekentė, tuo pačiu norėjo apie jį sužinoti viską ir vienu metu jį pamiršti amžiams. Na išvados labai paprastos: mergaitė įsimylėjo ir smegenėlės suminkštėjo. Pasidarė kvaila, kaip višta. Nu tikrai. Juk gaidys ištisai tai ją snapu kapoja („tipo kabina“), tai ant jos užšoksta kaip koks... na verčiau patylėsiu... tas pats ir Simai. Ji negali atsiplėšti nuo lyg magneto traukiančio Ramūno. Ir ji tartum pamiršta, kad jis ištisai sukelia jai bereikalingų kančių. Gal laikas užmiršti tai kas niekada nepriklausys tau? Gal laikas paklausti savęs „ O kam ta meilė? “
