Ant stalo guli neatplėštas laiškas.Ir aš seniai į jį žiūriu.Pažįstamas man rašto braižas .Ir neatplėšus laiško aš jaučiu kas ten yra.Juk,tai tas paskutinis laiškas, kuriuo draugystė yra baigta.Ir kam rašei tu man tu man šį laišką.Suprasti niekaip negaliu.Juk tu galėjai pasakyti aiškiai"Kad nebemyli tu daugiau manęs"!Tu negalvok,kad aš tave smerkiu.Juk taip dažnai širdis įsako.Tik reikia viską pasakyt laiku,kol dar drąsa krūtinėj neiššoko.Dabar aš tau nestoju skersai kelio ,gyvenk lyg būtum tu manęs nematęs.Mano širdy tu palikai liepsnelę,kuri įsidega tiktai tave pamačius,sunku užmiršti, dar sunkiau mylėt ir juoktis neturint gyvenimo draugų.Atleisk,kad aš tave mylėjau,atleisk,kad aš tau sutrukdžiau,atleisk,kad aš tavim tikėjau,ir šiandien viską supratau,atleisk gyvenime ne taip juk būna, o aš nedaug tau blogo padariau.Todėl skubu iš kelio pasitraukti,vien tik todėl,kad tau būtų lengviau.Tu neliūdėk,merginų daug pasauly,surasi kitą ir pamilsi vėl.Ir kitą kaip mane vadinsi"Saule" ir sakysi jog tokios kaip aš nėra.Tad Saule, man už viską tu atleisk.Gal juk viską aš aiškiai rašau ,aš žinau, kuk šiandien nepriversiu,ir mylėt tavęs aš neprašau.Myliu!Nors aš žinau, kad nebūsi tu mano,gal būt ne man širdis tavo paskirta.Tik tau vienam mano ilgesys,jaunystė ir daina.Kodėl taip būna?Kodėl meilę liūdesys telydi?Kodėl toks žiaurus likimas?Atsakymo aš nežinau.Atleisk,gal aš mylėti nemokėjau.Atleisk,gal net žiauri buvau.Suprask kitokia būti negalėjau,atleisk,atleisk aš tavęs prašau.Jei tu manęs nemylėjai,kam tada su manim draugavai?Jei nenorėjai manęs liesti,kam bučiavai?Gal neturėčiau šiuos žodžius tau rašyti,gal su šilta šypsena turėčiau pasakyti?O gal perskaitęs tyliai pasakysi,be reikalo tave aš sutrukdžiau.Mylėk, kitą aš nepavydžiu,draugauk tu su ja ištikimai ir nešk jai savo meilę geresnę,negu man nešei.Nejau tu pamiršai kaip davei priesaiką mėnulio šviesoj,kai pirmą kart pabučiavai,o aš tada buvau šalta,šalta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą