Tylią naktį, kai mudu vėl žiūrėjom pro pasaulio langą, buvo matyti žydinčios alyvos ir jaunutė vyšnia, kurios žiedai buvo keistai sidabriški. Užsižiūrėjęs į juos, pažvelgiau į viršų ir paprašiau: - Nuskink man žvaigždę. Ar gali? Tą, kuri blykčioja netoli mėnulio. Dešinėje. Kol Tu akimis ieškojai žvaigždės, aš žvilgtelėjau pro savo pasaulio langą į apačią. Alyvos skleidė nepakartojamą kvapą. - Ji toli... Bet pasiekiama, - sumurmėjai Tu ir nusišypsojai sutrikusia šypsena. - O kodėl ta žvaigždė? - Joje slypi mano viltys... - Nuskinsiu Tau žvaigždę, kuri blykčioja netoli mėnulio, dešinėje, jei nuskinsi man žvaigždę šalia jos, - lyg šilto vėjo banga nuvilnijo Tavo prašymas. - Kuo ypatinga Tavo žvaigždė? - susidomėdamas tik tvirčiau prisiglaudžiau prie Tavęs ir jaučiau, kaip mūsų nematomi sparnai susilietė. - Joje saugomi mano norai... Akimirką mudu tylėjom, nes nežinojom, kaip pasiekti Dangų. Ošė alyvos, o mėnuo spindėjo. - Žinai... - išgirdau iš Tavęs ir jau maniau, kad atsisakysi nuskinti žvaigždę, - sako, kad turim sparnus. Ir, tik susikibę už rankų, pakylam. Pamėginam? Linktelėjau ir tvirtai paėmiau Tave už rankos. Jutau, kaip pro pasaulio langą matomos alyvos draugiškai pamojo. Tu atsispyrei, o aš - iš paskos. Mudu pakilom. Nežinau kaip... Tai buvo stebuklinga. Mes kilom aukštyn link mėnulio. Keista, nes žvaigždės tebebuvo tokios mažos, kokias mes matome. - Kaip gražu... - išgirdau šalia ir pamačiau, kaip pamojai pažvelgti į apačią. Pro tamsių namų langus buvo matyti veidai, kurie stebėjo Dangų. Ėmė lyti Jų žvaigždėmis. Paspaudžiau Tavąją ranką - nenorėjau prarasti mudviejų žvaižgdžių. Norėjau ją ne pagauti, o pats nuskinti nuo skliauto. Žvaigždės krito, sukosi, rodos, netgi ritmingai judėjo. Tik mudviejų, arčiausiai mėnulio, sukinėjosi, blykčiojo, nekantravo. O mes artėjom. Bijojau paleisti Tavo ranką, kad netektų pradėti leistis. Tu pasukai dešinėn, link mano žvaigždės, ir, vos spėjus priliesti, ji nuslydo Tau į delną. Nieko nelaukęs, paliečiau šalia buvusią, kuri taip pat nuslydo mano delnan. Nusišypsojau - išpildžiau Tavo prašymą, o Tu - manąjį. Mudu apsikeitėme žvaigždėmis ir pasijutom Laimingi. Tada ėmėm leistis žemyn - viena kryptimi su krintančiomis žvaigždėmis. Nežinojau kodėl, kol nepažvelgiau į vyšnią, augusią kieme, ir supratau, kokie jos žiedai. Sutemus vyšnioje pasislėpusios nukritusios žvaigždės ima pildyti kitų svajones, sugalvotas joms krintant. Jos žiba... Iš toli atrodo lyg mažutėlės snaigės žibėtų netgi vasarą. Tačiau jų pasiekti negalima. Ne, jos nedegina.... Nesudaužykime kitų svajonių. Gal ten - ir Tavoji.. Mano žvaigždė gražiausia, ji - iš Tavo delnų. O vietoje nukritusių ėmė baltuoti kitos. Kol kas - tik baltuoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą