Kas yra meilė, turbūt niekas nepasakytų, arba tiesiog kiekvienas ją apibūdintų skirtingai. Meilė neapsakomas jausmas, kurį patiria visi, tačiau kartais ji būna labai skausminga, ir reikia kęsti skausmą širdyje... širdis gali sudužti i daug mažų šukių, kurių jau niekada gali nebesurinkti... bet... gal jas surinks kitas žmogus kuriam gali suskausti širdį pamačius kenčianti žmogų, jis jam padės vėl gyventi pilnaverti gyvenimą, suteiks džiaugsmą, širdis iš naujo pradės džiaugtis, o kas vėliau galima tik spėlioti...
Kas sakė kad meile negraži, ji graži, tik ji skausminga skaudžiai gelia, bet ir suteikia neapsakoma laime.... bet kas iš to.... dėl meiles nusižudo, išprotėja, bėga iš namų....
Meilę patiria visi- ir dideli ir maži. Tik visiems ji palieka skirtingus jausmus širdyje... Vaikystėje patiriame vaikišką meilę, pamildami klasioką žydromis akimis, tačiau po kelių metų iš to tik pasijuokiame... Paauglystėje pamilstame gerą draugą ir jaučiame jam neapsakomus jausmus. Puiku jei jis jaučia tą patį, tada meilė būna laiminga, ji suteikia džiaugsmą, vienas kito supratimą...
Patirti šį jausmą, manau, smalsu daugeliui, tačiau ką daryti jei žmogus yra ne toks kaip visi... nejau jam mylėti yra uždrausta? Jeigu žmogus kurčnebilys, nejau tokiam uždrausta mylėti. Jis taip pat turi širdį, turi jausmus, kai kurie mano kad tokie žmonės turėtų būti atskirti nuo visuomenės, bet kam to reikia...
Pasaulis pilnas visokių žmonių, ir tik visiškai neįgalūs žmonės negali turėti normalios šeimos, bet kalbama ne apie tai...
Meilė, kur ji gyvena, ar širdyje ar pačiuose mumyse. Ji gyvena ir ten ir ten, ji tik gimsta širdyje, ir išplinta po visą žmogų, o blogiausia, kad niekas dar nuo jos neišrado priešnuodžio. Dėl mylimo galime netekti sveiko proto, todėl nereikia pasiduoti jausmams, reikia dar mąstyti ir protu...
Gera turėti artimą žmogų šalia ir žinoti kad jis dabar priklauso tik tau, jausti jo šilumą, jo begalinę meilę. Gera kai jis tave supranta, tiesiog tave papildo, pakelia iki dangaus ir, atrodo, kad daugiau gyvenime nieko netrūksta, nes esame ir taip laimingi su tuo žmogumi, kurį labai branginame ir vertiname. Amžinai tai nesitęs, ir viena diena visas šis gražumas supliukš kaip muilo burbulas, ir iš padebesių nukrisime ant žemes. Mums skaudės, širdis suduš i šipulius ir savęs vis klausime: „kodėl?, už ką? „. Dažniausia po tokių įvykių būna sunku pasitikėti kitais, pasitikėti savomis jėgomis, atrodo kad visas pasaulis išslydo iš po kojų. Nereikia pasiduoti, reikia kovoti su savo skausmu ir stengtis gyventi iš naujo, tik jau be mylimo žmogaus, kuris atstojo visa pasaulį.
Širdžiai neįsakysime ką mylėti, o ko ne. Reikia pasikliauti daugiau protu ir nuojauta, nereikia stačia galva pulti i meilės pinkles. Nesvarbu, kad norime patirti tą jausmą, nesvarbu, kad esame dar vieni. Laimingi būna tik tie, kurie moka laimes sulaukti, kol ji pati ateis, o ne puola jos ieškoti patys, nežinia kur, nežinia su kuo...
Nežinau, kaip jūs apibūdintumėte meilę, bet aš galiu pasakyti taip: meilė- tai jausmas, kuris atsiranda širdyje, ir apsigyvena visame kūne, jos paliesti neįmanoma, ją galime tik pajausti savyje, ir iš kito žmogaus, kuris yra nuoširdus. Ji gali žmogų sugraužti, ir nepalikti nieko, bet sugeba iškelti taip aukštai, kaip niekas niekada nesugebėtų pakelti... ji trapi, kaip sniegas, gali ištirpti bet kada.
Jei mylime, mylėkime nuoširdžiai, o jei norime tik pažaisti, tai žaidžiame su ugnimi, ir galime patys skaudžiai nudegti. Meilė – ugnis, kuri sušildo, bet kartu ir nudegina, šildykimės po truputi, kad nereiktų nudegti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą