Aš savanaudiškai pasiglemžiu tą neapsakomą jausmą sau. Net nežinau, ar tu jauti. Ne tau šypsausi, ne su tavim savo laime dalinuos. Tu – katalizatorius šnypščiančioj mano laimės reakcijoj. Meilės pažadinamų jausmų paletėj – nuo absoliučios euforijos iki žlugdančio nusivylimo. Aš renkuosi džiaugsmą širdyje, laimę akyse, kraujo tvinksėjimą skruostuose, drugelių plazdėjimą pilve, naivų laukimą, griaunančias abejones ir tai, kas nuolat siaučia tarp smegenų vingių.
Mylėt. Visa siela ir kiekviena kūno ląstele įsilieti į tą siautulingą srovę, nešančią nežinia kur. Atsiduoti tam nepažabojamam jausmui. Prarasti save ir atrasti iš naujo. Atsiriboti nuo laiko, skaičiuoti gyvenimą mylinčios širdies dūžiais. Ranka rankoj. Dvi susipynusios sielos. Du jauni, liepsnojantys kūnai. Viena nenugalima jėga. Aš ir tu. Mes.
Meilė ateina netikėtai ir mes jos laukiam. Ateina ir nustebina. Kaip audra su žaibais ir griaustiniu nušviečia visą padangę ugnies atšvaitais. O kartais sudegina. Meilė tiesiog ateina ir negali pasirinkti, ką mylėti. Gali pamilti visiškai kitokį žmogų, negu tikiesi. Tavo svajonių princas/princesė gali būti labiau panašus į varlę, nei į idealų partnerį. Sako, kad meilė akla. Stora gliti oda – menkutė kliūtis susižavėjus turtingu vidiniu pasauliu. Meilei nesvarbu fiziniai duomenys, intelekto koeficientas, religija, socialinė padėtis, rasė. Mylimąjį matai geresnį, nei jis yra iš tikrųjų. Ne tokį, kokį mato kiti, tokį, kokį nori matyti. Geresnį nei bet kuris kitas. Tinkamą. Artimą ir savą.
Meilė apsėda kaip liga. Nuo jos nepabėgsi. Ji sujaukia mintis ir giliai įsirėžia pasąmonėje, išveda iš proto. Kartais visiškai. Meilė svaigina kur kas labiau nei narkotikai. Priklausomybė garantuota, o meilės nenusipirksi, nepasiskolinsi ir nepavogsi. Įsimylėjėliai serga. Tampa naiviais ir lengviau pažeidžiamais. Valandų valandas praleidžia mąstydami apie savo jauseną, šimtąjį kartą bandydami įspėti mylimojo mintis. Jų didelės, viltingos mylinčios akys. Jų tyrais troškimais ir ateities laukimu pripildytos sielos. Jie patys gražiausi, nes laimingi.
Pirmoji, beprotiška, aistringa, nelaiminga ar amžina. Meilė yra. Meilė yra visur. Kiekvienas yra daugiau ar mažiau mylimas. Kiekvienas bent truputį myli. Kiekvienas nori mylėti ir kiekvienas gali būti mylimas. Turi mylėti pats save, kad galėtum pamilti kitą. Turi išmokti mylėti ir būti vertas meilės. Turi leistis būti mylimas. Meilė nesirenka nei vietos, nei laiko, nei aplinkybių. Ko gero, meilei visada tinkamas laikas. Ji ras vienišą širdį bet kur ir bet kada. Kada nors. Sako, kad meilei amžius nesvarbu. Ar tau penkiolika, ar šešiasdešimt septyneri – ji visada tokia pat ir kaskart vis kitokia. Meilė diktuoja savo taisykles, sąlygas. Diktatoriškai pasiglemžia visą tave, tavo laiką, užkariauja sielą. Meilė reikalauja ypatingos vietos tavo gyvenime. O tu ne vergiškai, bet savanoriškai atsiduodi jos valiai.
Įsimylėjus drugeliai sukasi pilve, keliai linksta, tarsi žemė prasmenga iš po kojų, kraujas plūsta į skruostus, širdis veržiasi ištrūkti iš jaunos krūtinės, burna išdžiūsta ir vietoj nuoširdžiausių meilės prisipažinimų pasigirsta nerišlus lemenimas. Meilei nereikia žodžių – mylinčios akys pasako viską. Žodžių reikia žmonėms. Reikia bent kiek apčiuopiamo fakto, meilės įrodymo.
Myliu. Turbūt aš tave myliu. Myliu?
Myli, kai jauti visa siela. Kai pojūčiai paaštrėja šimteriopai. Tada vienas žodis, vienas gestas yra geriau už dešimtis beletristiškų sakinių. Myli, kai akys šypsosi. Jam ir visam pasauliui. Kai užauga sparnai. Kai norisi apkabinti visą pasaulį. Kai jautiesi toks išbaigtas ir pilnas, kad siela veržiasi iš vidaus. Manaisi galįs kalnus nuversti. Mėnulį ir žvaigždes nuo dangaus aksomo nuraškyti.
Pasibaigusi meilė lieka gyva širdyje, atmintyje ir lūpose. Taip ji niekada nesibaigia. Sako, kad pirmoji meilė nerūdija. Kad ir po daugelio metų jausmas atgyja, sužydi iš naujo. Ji neišduoda, nesiskundžia ir nesako netiesos. Tikra meilė nugali visas kliūtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą